Monada ir klostė

Vieną iš originaliausių ir aktualiausių Gottfriedo Wilhelmo Leibnizo teorijos interpretacijų aptinkame šiuolaikinio prancūzų filosofo Gilles’io Deleuze’o darbuose, o ypač knygoje Klostė: Leibnizas ir barokas. Straipsnio tikslas – parodyti G. W. Leibnizo monadologijos įtaką klostės koncepto formavimui G. Deleuze’o filosofijoje bei išryškinti klostės koncepto reikšmę šiuolaikinio meno ir tapybos kontekste. Klostė – tai G. Deleuze’o sukurta sąvoka siekiant aktualizuoti G. W. Leibnizo monodologijos koncepciją. Klostė tampa kultūriniu terminu, susiejančiu baroko ir postmodernizmo epochas, nes jose išryškėjo begalybės ir tikrovės daugialypumo problema. Atsiremdamas į G. W. Leibnizo filosofiją G. Deleuze’as teigia, kad pasaulį reikia suprasti ne kaip struktūrą, o kaip tekstūrą. G. W. Leibnizo samprata, kad monada yra metafizinis taškas, atspindintis visatos begalybę, įkvėpė G. Deleuze’o gyvybės filosofiją, požiūrį, kad gyvybė yra randama ir materijoje. Pasaulis yra tampantis ir kintantis kiekvienoje savo dalyje. Jis nėra grindžiamas nei absoliučiu chaosu, nei tapačia tvarka. Pasaulis yra galutinio apibrėžtumo neturintis chaosmosas, turintis galią steigti daugialypes sistemas. Tiek baroko, tiek modernioji tapyba – nuo El Greco iki Simono Hantaï – pasižymi klostės intuicija: gebėjimu meninės išraiškos priemonėmis „mąstyti“ ir vaizduoti tikrovės daugialypumą ir vitališkumą. Taikydama šanso ir atsitiktinumo „logiką“ naudojant išlaisvintus rankos judesius ir dažų materiją šiuolaikinė tapyba (pavyzdžiui, Henriko Čerapo kūryba) taip atskleidžia objektus generuojančią chaoso plotmę

Balmer series · Infrared · Self representation · Digital Media and Philosophy · Phenomenology and Existential Philosophy · Philosophy, Ethics, and Existentialism